Olimpiada 2012 IN LONDON

HOLGER LAHAYNE: MATRICOS EVANGELIJA ARBA ŠIUOLAIKINIS DVASINGUMAS

Nuo 1999 metų žinome: drabužis ant kūno, valgis burnoje, šios eilutės prieš akis – atrodo tikra, bet taip nėra. Iš tikrųjų tai tik galingų mašinų su gigantiškomis kompiuterių programomis sukurta apgaulė. Matrica (mašinų valdomas pasaulis) mus užvaldė. O gal ne? 

Filmas "Matrica" trenkė tarsi bomba ir per visai trumpą laiką įgavo kultinio statusą, nes pademonstravo tai, ko kino žiūrovai dar nematė. Be jokios abejonės, mėnesių mėnesius treniruoti džiudžitso veiksmai, stulbinančios veiksmo scenos bei neregėti kompiuteriniai efektai padaro filmą nepaprastai patrauklų daugybei žiūrovų. Prie to dar prisideda žaismingas žongliravimas gudriai sumaišytomis mokslo, tikėjimo, pasaulėžiūros, filosofijos temomis, apie kurias paskutinį kartą kalbėjo tik intelektualieji kiaušingalviai – ir kino salė pilna. 

Režisieriai, broliai Wachowskiai, net ir įpusėję ketvirtąją dešimtį, atrodo kaip maištaujantys paaugliai. Abudu aistringi komiksų mėgėjai, bet kartu ir Baudrillardo bei Platono tyrinėtojai. Todėl kiekvienam prieš sakant, kad beprotiškoji Matricos programa tėra tik eilinė nesąmonė, vertėtų palūkėti: Wachowskiai, be jokios abejonės, gerai žino kompiuterijos eksperto R. Kurzweilo pranašiškas mintis: 

"Jeigu viskas ir toliau taip sparčiai vystysis, mes sukursime mašinas, kurių intelekto galimybės pasieks žmogiškąsias ir net praaugs... Nesutardami dėl to, kada tai gali įvykti, nė vieni bent kiek giliau šia tema domėjęsi stebėtojai nesiginčija dėl vystymosi tendencijos..." (The Age of Spiritual Maschines, 1999). 

"A. I.", dirbtinis protas, neišvengiamai bus. Neatmestinas ir protingų mašinų viešpatavimas. "Matricoje", 2199 metais jis jau realybė. 

Nepaisant tikro peno akiai ir begalinio "fun", "Matrica" kelia ir daug rimtesnius klausimus, negu gali pasirodyti tik užmetus akį. Todėl patartina palūkėti ir tiems, kurie skuba šį filmą priskirti prie "tiesiog karštesnių" Jameso Bondo versijų. "Matricoje" kunkuliuote kunkuliuoja, stačiai per kraštus liejasi religiniai elementai – neregėtas, tiesiog stulbinantis dvasingumas. Wachowskiai animaciškai žaismingai bei apokaliptiškai rimtai į viena supina krikščionybę, gnosticizmą, budizmą, graikų filosofiją. Taigi apie viską iš eilės. 

Matricos trejybė 

Pagrindinė "Matricos" mintis – išlaisvinimas, išgelbėjimas nuo mašinų. Todėl veiksmo centre yra išgelbėtojas. Tai Neo, kurį vaidina K. Reevesas. Neo, Tas (Neo – Naujasis; the One, vienas anagrama), tasai išgelbėtojas. Matricoje Neo yra Tomas Andersonas. Andersonas reiškia "Žmogaus sūnus", aliuzija į biblinį Mesiją. Todėl neatsitiktinai vienoje iš pirmųjų scenų į jį kreipiasi: "Aleliuja, mano išgelbėtojas, mano asmeninis Jėzus Kristus!". Lygiai taip pat, kaip Jėzus prikelia Lozorių (Jn 11), Neo išgelbsti savo draugą Morfėjų. Neo miršta, pasiaukodamas už Morfėjų, už žmoniją ir po to vėl prisikelia. Ne po trijų dienų, kaip Naujajame Testamente, bet tai irgi nepraleidžiama: 303 viešbučio kambario numeris – užuomina apie tai. Ir, be abejo, (daugiau raketinis negu mesijinis) sugebėjimas pakilti į dangų! Kita, labiau užslėpta aliuzija – užrašas Nebukadnecare: "Mark III no. 11". Morkaus Evangelijoje, 3, 11 cituojamas dvasių pripažinimas "Tu Dievo Sūnus". Neo prisikėlimas paraleliškas Jėzaus prisikėlimui – irgi pakitęs kūnas bei galios (antroje dalyje "Matrica perkrauta" Neo Trinitei sugražina gyvenimą!). Beje, šioje dalyje jį sutinka žmonių minia su dovanomis ir, kaip Mesijo, prašo pagydyti. 

Tačiau Neo nėra vienintelis "biblinis personažas". Morfėjus atlieka mesijo atėjimą paskelbusio pranašo vaidmenį. Lygiai kaip Jonas Krikštytojas iš Naujojo Testamento. Tik Morfėjus pavaizduojamas ne vien kaip pranašas (įtikėjęs į Neo), bet ir kaip Dievas, į kurį tiki minia. Antroje dalyje ypač išryškėja Morfėjaus tėviški bruožai, jis tarsi Dievas Tėvas, dievas - guru sutinkamas susirinkusios tautos. 

Taigi du trejybės asmenys jau yra: Neo – Sūnus ir Morfėjus – Dievas Tėvas. Trečiasis asmuo – Trinitė (vardas ir reiškia trejybę), kuri, beje, kaip ir Morfėjus, atlieka kelias funkcijas. Viena jų – Marijos Magdalenos, tariamos Jėzaus mylimosios, neapleidžiančios jo mirties ir prisikėlimo valandą. Kaip Marija savo plaukais valo Jėzui kojas, taip ir Trinitė savo drabužiais valo Neo kaktą. Be šios, Trinitė dar atlieka ir Šventosios Dvasios funkciją. Taip Matricos trejybė tampa pilna. Ypač pirmoje dalyje Trinitė – žinianešė bei informacijos teikėja, nuo pat pradžios labai artima Neo. Jinai jį guodžia, palaiko – tikros Šventosios Dvasios priedermės. Šiame filme, kaip ir daug kur, Šventoji Dvasia vaizduojama moteriškos giminės. 

Kitas krikščioniškas personažas – Saiferis (Cypher – Lucifer trumpinys). Tai "blogietis", Judo prototipas. Saiferis priklauso komandai, išlikusiesiems, tačiau netiki, todėl tampa išdaviku (bet išduoda ne Neo, o Morfėjų). Kaip ir Judas, už išdavystę ima pinigus (Matricoje jam pažadėta kitą tapatybę). 

Kitos krikščioniškosios paralelės: Morfėjaus laivo pavadinimas Nebukadnecaras. Tokiu pat vardu buvo Senojo Testamento Babilono karalius, kuris sugriovė Jeruzalę. Karalius Nebukadnecaras buvo Dievo paskirtas ir palaimintas tapti nuosprendžio vykdytoju miestui, kuris pavirto bedieviška sistema. Tokia sistema filme yra Matrica, ir Nebukadnecaro įgula stoja į kovą su tos sistemos mašinomis; antroje filmo dalyje minimas Logos – Žodis iš Jono Evangelijos. 

Žmonių buveinė, paskutinieji jų namai, vadinasi Sionu. Biblijoje Sionas yra kalnas, ant kurio stovėjo Jeruzalės šventykla. Žydai jį laikė Dievo kalnu, pasaulio centru, o po tremties visų jų lūkesčių ir vilčių objektu. "Matricos" Sionas taip pat įsikūręs žemės vidury bei turi šventyklą (antroje dalyje – didžiulė ola). 

Tikėjimas ir išganymas 

Be minėtų paralelių, "Matricoje" yra ir nemažai pagrindinių krikščionių tikėjimo elementų. Filmo pagrindinis personažas – išgelbėtojas, išganytojas. Jis buvo labai laukiamas kaip mesijas, kuris turėjo išgelbėti mašinų baterijomis paverstus ir pavergtus žmones. Jo atėjimu turėjo prasidėti karas su mašinomis, kuris privalėjo būti laimėtas ir Matrica sugriauta. Tokia "Matricos" išganymo vizija. Ši vizija tai ir pagrindinė filmo tema. Be to, išganyti turi išganytojas, kuris yra išrinktas, kuris moka mylėti ir myli, kuris aukojasi ir išvaduoja. 

Išgelbėjimu būtina tikėti. Todėl tikėjimas – tai dar vienas abiejų "Matricos" dalių krikščioniškasis elementas. Apie jį sužinome jau iš pirmojo Trinitės ir Morfėjaus dialogo: "Ar tiki, kad jis yra Tas?" Būtent Trinitė ir Morfėjus daugiausiai kalba apie tikėjimą ir yra vieni pavyzdingiausiai tikinčių. Tikėjimas/pasitikėjimas ypač ryškus pirmos dalies pradžioje, kai Tomas Andersonas priverstas išmokti patikėti Morfėjaus nurodymais bei informacija. Iš pradžių tai jam sunkiai sekasi (bėgimas nuo agentų, sučiupimas). Pirmą svarbų tikėjimo žingsnį jis žengia pasirinkdamas vieną iš dviejų piliulių. O Morfėjaus išlaisvinimo metu "jis pradeda tikėti". Antroje "Matricos" dalyje tikėjimo problema tęsiama, todėl nebus nieko perdėto, jei pritarsime Chrisui Seay'ui, manančiam, kad "jeigu reiktų "Matricos" esmę apibūdinti vienu žodžiu, tai tas žodis būtų tikėjimas" (The Gospel Reloaded, 2003). 

Prie tikėjimo bei išganymo tinka ir stebuklai. Išdavikas Saiferis išdidžiai pagalvoja, kad Neo iš mirties išgelbėti galėtų tik stebuklas, ir tikrai stebuklas jį išgelbsti. Mirštantis Tankas įgauna kažkokių jėgų ir nušauna išdaviką Saiferį. Neo neregėtų galių dėka išgelbsti Morfėjų ir komandai tai atrodo tikras stebuklas. Ir svarbiausia Neo ir Trinitės prisikėlimai! 

Nors "Matricos" niekaip nepavadinsi krikščionišku filmu, ir jo skelbiamą išganymo kelią reiktų vengti priimti už gryną pinigą, visgi visos tos minėtos paralelės – tai atvertos durys į dvasinį pasaulį. 

Dvasingumo sugrįžimas 

Matricoje daugybė veiksmo ir kovos scenų. Bet lygiai tiek pat daug tiesmukiškai, netgi įkyriai pateikta dvasinių temų, kurių negali nepastebėti net pats abejingiausias žiūrovas. Kad ir kaip vertintume postmodernųjį "Matricos" dvasingumą, visgi trilogija turi daug galios paskatinti žiūrovą pamąstyti apie pagrindinius žmogiškosios būties dalykus. Kas mes esame? Iš kur atsiradome? Kokia mūsų paskirtis? Krikščionims filmai tiesiog žerte pažeria krūvą kabliukų, kurie gali padėti megzti pokalbį su netikinčiu, kelti klausimus apie Dievą ir tikėjimą. Štai "Matricos" "paruoštukas": 

• kas yra tikrai tikra? Ar tai, ką jaučiame, matome, ragaujame, tikrai viskas? Iš kur žinoti, kad šis mūsų pasaulis tikrai realus? 
• koks mūsų požiūris į techniką? Gal mes jau per daug didžiuojamės savo laimėjimais? Galbūt net tapome priklausomi? Kas teikia mums gyvenimo saugumą? 
• kiekvienas žmogus kažkuo tiki – kuo tikime mes? Ar mes tikime tuo, kuo ir visi, o gal verta surizikuoti ir pakapstyti giliau, kad suprastume, kuo iš tikrųjų tikime? 
• ar tikrai mes patys esame savo likimo šeimininkai? Gal mes irgi kažkieno pavergti? Gal ir mes kažkam tarnaujame? 
• galbūt mums irgi reikia išgelbėjimo? Kas galėtų mus išgelbėti? Kaip turėtų išgelbėti? 

Morfėjus liepia Neo'ui rinktis ir paduoda jam raudoną ir mėlyną piliules. Antroje dalyje pasirinkimo tema tęsiama. Prisiminkime daugybę durų. Pro kurias įeiti? Anot Morfėjaus, "viskas priklauso nuo pasirinkimo". Rinkis! Tu gali pasirinkti! Tu turi pasirinkti! Ar mes kaip Saiferis pasirinksime skanaus ir sultingo kepsnio iliuziją, ar kietą, bet tikrą gyvenimą "tikro pasaulio dykumoje"? 

"Matrica" neatskleidžia visos Evangelijos, bet savo klausimais bei dvasinėmis temomis nutiesia tiltą į krikščionių tikėjimą. Regimasis pasaulis nėra viskas; mus reikia išgelbėti; mums reikia tikėti; mes turime apsispręsti – štai įvadas į pokalbį apie Biblijos Evangeliją! Į kiną vėl sugrįžta dvasinės temos, ir kartais taip gausiai, kad būtų grynas apsileidimas, jeigu šitoks tiltas į tikėjimą būtų ignoruojamas. 

Krikščioniški, dvasiniai, pasąmoniniai, ezoteriniai dalykai – viskas vėl čia, mūsų masinėje kultūroje. Tai, be jokios abejonės, ir postmodernistinis fenomenas. Postmodernizme, paprastai tariant, yra daug tiesų; daug kas yra tiesa, bet nieko nėra absoliučiai teisingo; gali egzistuoti daug tiesų, bet nėra ir negali būti vienos. Modernizmo laikais dar balsą turėjo mokslas. Jis galėjo pasakyti, kad tai teisinga, o tai ne. Postmodernizmo laikai atvėrė duris į pasaulėžiūrų prekybos centrą, į kurį įėjęs, gali rinktis viską, kas tik patinka, nieko nėra neįmanomo! 

"Matrica" yra, ko gero, pats postmoderniausias iš šiais laikais sukurtų filmų. Jis puikiai atspindi tą laisvo pasirinkimo dvasią: žanrų gausa (mokslinės fantastikos, kovinių, filmų apie supermenus, vesternų elementai); citatos ir palyginimai iš literatūros ("Alisa stebuklų šalyje"), religijos ir filosofijos (kaip Baudrillard’o "Simuliakra ir simuliacija"), filmų (Hitchcocko "Vertigo"); vakarietiškos ir rytietiškos tradicijos (japonų raštas, akupunktūra, džiudžitsas); antikos graikų (Morfėjus, Neo, orakulė) ir 20 amžiaus komiksų elementai. Sąrašą galima tęsti... 

Taigi dvasingumas sugrįžo! Tik koks tai dvasingumas?! Problema, kad ant "prekystalio" surikiuotos ne vien tik krikščioniškos "prekės"; religijų ir pasaulėžiūrų pasiūla palengva virsta stačiai begaline. Tas pats ir su "Matrica", joje pilna tikrai visko. 

Buda: "Išlaisvink savo protą!" 

Nors Neo kai kuo tikrai labai panašus į Kristų, tačiau akivaizdžių bendrumų turi ir su budizmo įkūrėju Sidharta Gautama. Jau pirmo filmo pradžioje, Andersono klientas, tik ką atsidėkojęs sodriu "tu mano asmeninis Jėzus Kristus", priduria: "To niekada nebuvo. Tu neegzistuoji" – pirmas krikščioniškų ir budistinių minčių miksas, (kitas pavyzdys – berniukas orakulės bute: "šauksto nėra"!). Neo yra šeštoji To reinkarnacija, žmogus išganytojas, kurį reikia rasti. Tai daro Morfėjus (panašiai kaip Dalai Lamos, Bodhisatvos reinkarnacijos ieškojimas tarp Tibeto vaikų). Neo, nors ir ypatingas, bet kartu ir toks pat žmogus kaip kiti. Jis nusidėjėlis kaip kiti, jį traukia Matrica, kaip ir kitus. Panašiai kaip Gautama, prieš padėdamas kitiems, jis pats turi bręsti ir keistis, jis pats turi keliauti ir patirti atgimimą/nušvitimą. Nors Neo virsta supermenu, galinčiu sustabdyti kulkas bei automobilius, bet jis nevirsta dievu ir niekuomet juo nėra. Pasak istorijų, ir Gautama įgavo nepaprastų jėgų, tačiau niekada netapo dievu, nors yra garbinamas. Neo, kaip ir Gautama, išganytojai yra ta prasme, kad abu tarnauja pavyzdžiais bei kelrodžiais kitiems. Įdomus sutapimas, nes K. Reevesas jau yra vaidinęs Budą ("Little Buddha", 1994). 

"Matricoje" kelias į išsigelbėjimą dažniausiai apibūdinamas taip pat budistine leksika. Filmo pradžioje Neo raginamas atsibusti, atverti akis, pažinti tikrovę ir Matricos sukurtą apgaulę. Matrica yra šešėlis, lygiai taip, kaip budizme ir ypač induizme regimas ir suvokiamas pasaulis tėra tik šešėlis. Matricos žmonės uždaryti lygiai taip pat, kaip amžiname gimimų rate pagal samsarą. Kaip ir Buda (pažodžiui nubudęs), Neo patiria nubudimą, nušvitimą. Šiame kontekste puikiai įsikomponuoja ir džiudžitso demonstravimo scenos, kadangi dzenbudizme tų kovų meno įvaldymas yra vienas iš kelių į nušvitimą. 

Pagaliau budizmas, kaip iš esmės agnostinė religija, propaguoja paties savęs išganymą. Tai matome ir "Matricoje", kurioje dažnai akcentuojamas proto išlaisvinimas. "Proto kalėjimas", "išlaisvinti protus" (to free minds – išgelbėti žmones), "išlaisvink savo protą" (išlaisvink save) – nuolat girdimi apmąstymai ir imperatyvai. Savo minčių jėga Neo įveikia agentus, o Morfėjus užkerta kelią veržimuisi į jo smegenis. 

Tikėjimui nereikalingas kitas, nepriklausomas subjektas, nes pakanka jėgų, kurios glūdi subjekte. Antroje filmo dalyje Neo patikina Kidui, kad jam padėjo ne jis, išgelbėtojas, o "tu pats išgelbėjai save". Tai niekas kitas, kaip budistinis savęs išganymas. Anot religijotyrininko Helmutho v. Glasenappo, "Budos esmę sudaro tai, kad jis savo jėgomis geba pasiekti [išganantį] žinojimą". Be to, pati kūrėjų grupė filmavimo Australijoje metu praktikavo kai kuriuos budistinius šventinius ritualus. 

Gnosticizmas: "Pabusk!" 

Daugkartis raginimas Neo'ui pabusti yra dar labiau gnostinis nei budistinis elementas. Gnostikai kaip eretiškas judėjimas ankstyvosios krikščionybės laikais mokė, jog išganymą galima patirti per paslėptąjį žinojimą (gnosis – pažinimas, žinojimas). Žmogaus nežinojimo būsena gnostikų raštuose dažnai vadinama (mirties) miegu. Neo kaip išrinktasis taip pat įšventinamas į savotiško slapto mokymo apie tikrąją Matricos prigimtį išpažinėjų ratą. Jie yra visi tie tikrieji, tie išlaisvintieji, žmonių elitas. Matricoje tas elitiškumas slepiamas ir saugomas, ir niekas nieko viešai nedaro. 

Tačiau Biblijos Evangelija pasakoja apie tikrus, istorinius dalykus, kuriuos galima patikrinti, apie kuriuos nedraudžiama viešai diskutuoti. Nėra jokio slaptumo ar elitiškumo. O "Matricoje" Morfėjus sako Neo: "Pasakyti, kas yra Matrica, neįmanoma. Reikia pačiam ją pamatyti". Išrinktasis ir tikintysis įvedamas į paslaptį. Jis nieko nežino ir net nenutuokia, kas jo laukia. Nepaisant to, kad "gnosis" yra racionali sąvoka, jos tikėjimas visiškai neracionalus. Neo dėl to priverstas atlikti tikėjimo šuolį, šuolį į nežinią. Galbūt todėl šuolis filme yra svarbus vizualinis elementas, demonstruojamas ne vieną kartą (pirmos dalies pradžia – Trinitė nušoka ant stogo). "Tikėjimo šuolis" yra ir populiari sąvoka, kurią įtvirtino šiuolaikinio egzistencializmo tėvas Sorenas Kierkegaardas. Antroje "Matricos" dalyje vienas iš Siono laivų kapitonų yra vardu Sorenas... 

Tipiškas gnostinis elementas yra ir absoliutus esamo, regimojo pasaulio niekinimas. Filme tas pasaulis – tai Matrica; jis blogas, todėl privalo būti sunaikintas. Galų gale tikriausiai joks atsitiktinumas, kad Šventosios Dvasios įkūnytoja Trinitė yra moteris, kadangi gnosticizme Dievas turi ir savo moteriškąją pusę, atstovaujamą būtent Šventosios Dvasios. Na ir, žinoma, vieno Siono laivų pavadinimas "Gnosis" turbūt taip pat nėra joks atsitiktinumas. 

Graikų filosofija: "Pažink save!" 

Regis, jog broliai Wachowskiai labai mėgsta ir graikiškus dalykus: personažų vardai – Neo, Morfėjus, Niobė, Persefonė, daiktų pavadinimai – laivai Gnosis bei Logos. Taip pat orakulė! Kai kuriomis detalėmis (amžius, dūmai) ji labai panaši į įžymiąją Delfų orakulę Pitiją, kuri, apsvaiginta dievo Apolono, skelbdavo savo keistas, dviprasmiškas pranašystes. Apolono šventykloje Delfuose buvo ir užrašas "Pažink save". Jis taip pat yra ir "Matricos" orakulės bute. 

Iš graiko Platono Wachowskiai pasiskolina ir vieną filme pagrindine tapusią idėją. Tai olos alegorija iš kūrinio "Valstybė": įsivaizduokime olą, kurioje žmonės prirakinti sėdi ir žiūri į sieną. Už jų nugarų dega ugnis, apšviečianti sieną. Tarp sėdinčiųjų ir ugnies juda žmonės su daiktais ir meta šešėlius ant tos sienos. Sėdintieji mato tik tuos šešėlius ir juos suvokia kaip vienintelę realybę. Tokį vaizdą Platonas perkelia į žmonių gyvenimą. Mes regime ir suvokiame tik šešėlius, bet ne tikruosius daiktus. "Matricoje" žmonių suvokiama aplinka taip pat tėra tik juslėmis perfiltruoti atspindžiai – viskas nerealu. Toliau Platonas savo alegorijoje papasakoja, kaip žmonės po vieną išvedami į šviesą, kad pamatytų daiktus tikroje aplinkoje. Išvestuosius pirmiausiai apakina šviesa. "Matricoje" Neo taip pat iš tamsos patenka į šviesą ir jo akys pirmiausiai turi apsiprasti, nes, anot Morfėjaus, "tu jomis dar niekada nesinaudojai". Kaip ir Platono alegorijoje, taip ir Neo kurį laiką lieka skeptiškas ir tik stebisi – negali būti! Šešėlius iš olos alegorijos "Matricoje" atitinka daugybė įvairiausių atspindžių: ant akinių, mašinų, pastatų, ant šaukšto ir t. t. Regimasis pasaulis tėra viso labo tik daugybė įvairiausių atspindžių! 

"Matrica" tiesiog grūste prigrūsta įvairiausių filosofinių detalių, citatų ir fragmentų. Jau minėta graikų filosofija ir būtent Platonas, egzistencialistai, skeptikai (Dekartas: o jei visas gyvenimas tėra tik sapnas? Kaip atskirti tikrovę nuo sapno? Morfėjus – sapnų dievas!) ir pačios postmoderniausios "elegantiškosios nesąmonės" (antroje dalyje architekto monologas – žodžių žaismas; daug žodžių ir vargu ar bent kiek kam nors suprantamos substancijos). Be to, sėkmingai rutuliojama klasikinė filosofinė tema apie žmogaus laisvą valią, pasirinkimą, pašaukimą. 

Dvasingumas kaip kliūtis 

"Matrica" sumaišo gausybę religinių tradicijų bei jų elementų ir sukuria įspūdį, kad visi jie kažkaip tikrai vienas prie kito tinka. Tai pavyksta dėl to, kad visko paduodama tik "po truputį": šiek tiek krikščionybės, šiek tiek budizmo. Iš religijų bei pasaulėžiūrų eklektiškai traukiamos tam tikros detalės ir visiškai nesilaikoma jokio nuoseklumo. Pavyzdžiui, Frances Flannery-Dailey ir Rachelė Wagner sako, kad trūksta ir kai kurių svarbių budizmo mokymo dalių: 

"Nuosekliai laikantis budistų mokymo logikos, už Nebukadnecaro įgulos gyvenamo pasaulio, turėtų egzistuoti dar vienas "realybės sluoksnis", kadangi net ir būdami išgelbėti iš Matricos, jie vistiek kenčia ir miršta, nešiojasi savuosius "aš". Visi šie dalykai budizme liudija būtent apie neišganytą būvį".("Wake up! Gnosticism and Buddhism in The Matrix"; http://whatisthematrix.warnerbros.com ) 

Šitaip filmas puikiausiai atspindi šiuolaikinę postmodernistinę tendenciją, kad dvasingumas bei religingumas yra kiekvieno asmeninis reikalas. Kaip žmogus tai formuoja, iš kokių medžiagų, sprendžia jis pats. Šiuo požiūriu "Matrica" šiek tiek pavojinga, nes jos kelias klaidinantis. Regis, viskas dvasinga, gražu, bet iš tikrųjų taip nėra. Amerikiečių teologas ir filosofas Peteris Kreeftas šitokį sinkretistinį davsingumą ir religingumą vadina krikščionybės konkurentu "numeris 1": 

"Populiariausia religija Amerikoje šiandien ne krikščionybė. Bet ir ne ateizmas, materializmas, sekuliarizmas, natūralizmas ar tikėjimas mokslu. Tai dvasingumas. Dvasingumas yra šiandieninė seniausios, didžiausios, nemirtingiausios erezijos krikščionybės istorijoje forma. Jos senieji vardai – gnosticizmas, manicheizmas, markionizmas", – teigia Kreeftas (How to win the culture war, 2002). 

Todėl šitoks dvasingumas turi būti suvokiamas ir kaip kliūtis Biblijos Evangelijai. Nes šitokiu pavidalu dvasingą žmogų sunku įtikinti, jog tik krikščionybė atskleidžia tikrąjį dvasingumą, kadangi vien Jėzus, kurį ji skelbia, yra žmogaus išgelbėjimo kelias ir kelias pas Dievą. Todėl dvasingumas yra vienu metu ir padedantis, ir trukdantis. Tai bene svarbiausias dabarties postmoderniųjų laikų apologetinis principas. Anot Jerramo Barrso, "tiltas yra kliūtis, kliūtis yra tiltas", Osio Guinnesso, "Geriausia galimybė [Evangelijos skelbimui] drauge yra ir didžiausia grėsmė" ir Stephano Holthauso, "Religingumo renesansas yra vienu metu ir šansas, ir grėsmė krikščionims" (šį principą aptinkame, pvz., skaitydami Pauliaus pamokslavimo Atėnuose istoriją, Apd 17, 22: apaštalas mini graikų dievų garbinimą, cituoja graikų rašytojus – tiesiamas tiltas; bet, negali nepakritikuoti stabmeldystės, todėl susilaukia pasipiktinimo ir arogantiško atmetimo – kliūtis). Viena vertus, naująsias postmodernizmo galimybes (padidėjusį domėjimąsi religija, ‚norą' kalbėti apie Dievą, dvasingumo madingumą) mes turėtume naudoti kaip tiltus, kita vertus – turime saugotis naiviai galvoti, kad naujasis dvasingumas visus žmones atves tiesiai į krikščionybę. Pavojus, kad jie gali pasiklysti religingumo džiunglėse, nuspręsti, jog ir taip pakankamai dvasingi, ar net pasidaryti visiškai neprieinami Evangelijos kvietimui, didelis kaip niekada. 

Šeši klausimai ir vienas sprendimas 

Tiltas kaip kliūtis? Ar ne per daug slidu? Kam rizikuoti? Palikime tą "Matricą" ramybėje! Bet tuomet ar turime kokią kitą alternatyvą? Tapti krikščioniu ir imti ignoruoti aplinkinį pasaulį? Galima pabandyti, tik tada tas pasaulis pats pas mus ateis: pro durų plyšį, pro stogo skylę, pro rakto skylutę... Niekur nedingsime, mes privalome, tiesiog esame priversti atsisukti veidu į dabartį, į šiuolaikinį mąstymą, į postmodernųjį religingumą. Jei krikščionis yra šiam pasaulyje šeimininkas, tai koks šeimininkas ignoruoja svarbias ir geras galimybes? 

Ką gi daryti? Iš pradžių labai gerai, netgi reikia išsikelti teisingus klausimus. Tik klausimus ir nieko daugiau. Jie labai padeda nepasidaryti dogmatiškiems ir moralistams, grūste grūdantiems tūlam piliečiui savo tiesas. Klausimų kėlimas suteikia pirmiausiai pačiam puikią progą pasvarstyti, išsiaiškinti ir suformuluoti savo nuostatą. Tai šimteriopai atsiperka pokalbiuose ir diskusijose su kitais. Daug geriau turėti nuomonę apie konkretų filmą, kitą dalyką, negu neturėti. Neišsiaiškinti dalykai visuomet atrodo painūs, o klausimų, nuomonės formulavimas tą painiavą išgrynina ir sutvarko. Postmodernizmo laikais tai tarsi kelias per neišeinamus brūzgynus. Anot žymaus amerikiečių žiniasklaidos ir kultūros eksperto Neilo Postmano, šiandieniniuose universitetuose pirmiausiai turi būti mokoma ne duoti atsakymus, bet teisingai kelti klausimus! 

Kokie gi būtų teisingi klausimai apie filmą "Matrica"? Bet pirmiau pakalbėkime, kokie neteisingi. 

Daugelis Amerikos krikščionių ir krikščioniškų organizacijų filmų analizę pradeda nuo to, kad itin kruopščiai suskaičiuoja visus "f" ir "sh" žodelius, išmatuoja kiekvieną centimetrą parodyto nuogo kūno ir užregistruoja moralinių įstatymų laužymo dažnumą (kiek "lovos" scenų). Tai atlikę, imasi filmo įvertinimo. Ir, pavyzdžiui, šviežiausias produktas "Briusas visagalis" pateko į abejotinų ir nesiūlytinų sąrašą. Na, aš asmeniškai tokį vertinimą pavadinčiau vienu iš minėtų dviejų žodelių... Bet ir objektyviai pagalvojus, juk šitoks vertinimas ne tik kad nieko neduoda (išskyrus vertintojui), bet ir užkerta kelią bet kokiai diskusijai. 

Dvasingumas sugrįžo; ir todėl šiandien būtina kelti dvasinius klausimus. Tuo labiau kalbant apie tokius filmus kaip "Matrica", nes dvasiniai dalykai į akis ne tik kad krinta, bet tiesiog skverbte skverbiasi. 

Kas yra tikėjimas? Pasak C. Seay'o, tikėjimas yra net pagrindinė "Matricos" tema. Tai patvirtina ir Morfėjų vaidinęs L. Fishburne'as: 

"Daugelyje lygmenų šis filmas – tai tikėjimo pamoka. Jame kalbama apie tikėjimą, apie didžiausią gėrį kiekvienam, apie žmogaus dvasią. Nesvarbu, kokiais žodžiais visa tai pavadinsime, nesvarbu, ką tau pačiam reiškia tikėjimas. Filme kalbama apie pabudimą. Nesvarbu, kur jis tave nuves... nesvarbu, kas tai bus". 

"Matrica" kalba apie tikėjimą kaip veiksmą. Kuo gi tikėti? Neo'u, Morfėjumi, orakule, architektu? Ne, visų pirma pačiu savimi! Tau būtinai norisi tikėti Dievu? Nori, tikėk! Tik žinok, tikėjimo esmė yra visai ne tikėjimo objektas, o tikėjimo aktas. Bet biblinis tikėjimas, vienintelis išgelbstintis tikėjimas į aiškiai suvokiamą objektą, Dievą. Tikėjimo objektas, turinys ir aktas yra labai artimai susiję ir jokiu būdu negali būti atskiriami. O "Matricos" tikėjimas yra aklas tikėjimas, palaikomas plikų nuojautų ir intuicijų, be jokio pamato ir šaknų. Naujajame Testamente priešingai, aprašomi faktai apie Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Tie faktai yra įrodyti, todėl tikri ir patikimi, patikimai perduoti iki mūsų dienų. Todėl biblinis tikėjimas yra pagrįstas tikrumu. Jis nėra joks šuolis į nežinią, o drąsus žingsnis į aiškią ir suvokiamą perspektyvą. 

Kaip apibūdinamas Dievas? Filme yra keletas personažų, kurie mano, jog gyvenimas susideda ne iš atsitiktinumų, o paklūsta tam tikrai tvarkai. Morfėjus antros dalies pabaigoje: "Atsitiktinumų nėra. Nors mes iki čia atėjome per atsitiktinumą, bet aš netikiu atsitiktinumais... Aš įžvelgiu atitikmenis. Aš regiu išankstinius planus. Aš matau tikslą... Aš manau, kad būti čia yra mūsų likimas". Visa tai skamba neblogai, tačiau tos frazės tarsi balionai, pakibę ore. Jeigu jau tikrai atsitiktinumų nėra, tai turi būti kas nors, kas viską iš anksto numato, planuoja ir valdo? Toks juk gali būti tik Dievas?! Tačiau "Matrica" ne tik kad neatsako į šį klausimą, bet ir apskritai nesuformuoluoja Dievo sampratos. 

Kas yra malda? Kadangi vėl madingas dvasingumas, tai į madą sugrįžo ir malda. Meldžiasi visi, kas tik netingi, ne tik krikščionys. Tik kyla klausimas, kaip ta malda suprantama? Į ką nukreipta, kam skirta? Antrame filme yra įdomi scena Siono šventykloje. Šventykloje!!! Tarybos vyresniajam baigus kalbėti susirinkusiai miniai, ugningai prabyla Morfėjus. Ta jo kalba, arba kalbos kelissyk pavadinamos malda. (Kaip kitaip šventykloje?!) Po jų prasidėję ekstatiški šokiai bei orgijos (tam kontekstui priklauso ir Neo bei Trinitės meilės scena) įkūnija pagonių šventyklos ritualus (šventyklos prostituciją!). Taigi iš Morfėjaus lūpų skamba maldos. Tik tai maldos niekam ir į niekur. Maldos kaip padrąsinimo žodžiai sau pačiam ir žmonems. Maldos niekam yra vadinamos autosugestija. 

Ką gali išganytojas? Neo yra savotiškas išganytojas. Jis galingas ir daro gera žmonėms. Tačiau jis tik vadas, guru, pavyzdys. Jis padeda, bet ir pats ieško pagalbos. Antroje dalyje Trinitei sako: "Norėčiau žinoti, ką turiu daryti". Nepaisant visų paralelių su bibliniu Išganytoju, Neo tėra tik silpnas jo atspindys. Todėl nieko keisto, kad kiekvieno išganymas priklauso nuo jo paties, nuo tikėjimo pačiu savimi. 

Kas yra blogis? Jam "Matricoje" visų pirma atstovauja mašinos ir agentai. Tiek iš pirmo žvilgsnio. Įsigilinę, iš Morfėjaus kalbų sužinome, kad mašinas sukūrė žmonės. Žmogaus sukurtas dirbtinis protas pasidarė nekontroliuojamas ir paėmė valdžią. Taigi dėl nelaimės kalti išdidūs, į techniką įtikėję žmonės. Bet kadangi nėra ir jokio šėtono ar pan., tai lieka neaiškus ir blogio kausimas. Tačiau atsiranda paradoksas: jeigu žmogus buvo toks išdidus ir išpuikęs, kad sukūrė šitokias mašinas, tai kaip galima išsigelbėti per tikėjimą pačiu savimi? Juk būtent šitoks tikėjimas, tikėjimas savimi, savo sugebėjimais, proto galiomis ir sukūrė tuos monstrus, kurie naikina pačius kūrėjus?! Tikrasis blogis įvertinamas aiškiai per menkai. Todėl ‚nusidėjimo' suvokimas neatitinka tikrovės. "Matricoje" nuodėmė yra nežinojimas, nesugebėjimas pažinti. Etinis moralinis aspektas beveik nepaliečiamas. 

Kokie žmonių santykiai? Kadangi "Matrica" yra filmas apie išsigelbėjimą, tai vaizduojami jame ir išgelbėtieji. Todėl įdomu, kaip tie išgelbėtieji elgiasi vieni su kitais. Kuo jų veiksmai ypatingi, pakitę? Pirmoje dalyje Nebukadnecaro įgula, regis, gana draugiška, savotiška išrinktųjų bendruomenė (išskyrus Saiferį). Tačiau antroje dalyje Sione, atrodo, dominuoja puolęs žmogiškumas. "Ten [Sione] tikrai labai žmogiška: intrigos, pavydas, kovos dėl valdžios, ir šiukšles taip pat būtina kažkam išnešti...", taikliai apibūdina "Der Spiegel". Tai susiję su Siono dvejopumu. Viena vertus, Tankas apie šį miestą kalba tarsi apie dangų: "Jeigu karas baigtūsi rytoj, Sione švęstume pergalės šventę", kita vertus, miestas yra "po žeme, netoli žemės šerdies, ten, kur dar šilta". Šitokie apibūdinimai tradiciškai būdingesni pragarui. Tai gal Sionas visai ne dangus, apie kurį taip svajojame? 

Be to, ir keistai lėkšti, kartais net primityvūs dialogai nesukuria įspūdžio, jog čia bendrauja išgelbėtieji, išganytieji. Naujasis Testamentas bendravimo kartelę užkelia gana aukštai. Pagal ją tikrinamas ir pasitikrinamas išganymo tikrumas: išganytųjų yra ‚išganyti' ir santykiai, nes tampa pagrįsti meile (Jn 13, 35; 17, 21). Kadangi "Matricoje" kiekvienas išsigelbsti, išsigano pats, tai ir santykių pakitimai įvyksta ir pasilieka tik jame. Krikščionių tikėjime pirmiausiai ‚išganomi', atitaisomi santykiai su Dievu, o paskui per tai ir santykiai su savimi bei kitais. Tačiau, regis, Wachowskiams šios kategorijos nėra labai nesvetimos, nes antroje dalyje į orakulės lūpas jie įdeda tokius žodžius: "Man įdomu vienas dalykas, Neo. Ateitis. Patikėk manimi, vienintelė galimybė ten patekti, tai eiti kartu". 


"It's all about choice". Mes privalome apsispręsti. Ką pasirinksime? Kokią piliulę nurysime? Gal pasirinksime postmodernųjį dvasingumą, "matricologiją", naujuosius mitus (juose juk viskas taip dvasinga ir šventa!)? Gal, kaip Saiferis, pasirinksime sultingą kepsnį, dvasinę iliuziją, gražų tolerantiško, patinkančio religingumo atspindį, kuris mus neįpareigos ir leis būti tokiais, kokie esame? O gal pasirinksime tikrąją tiesą ir tikrąją tikrovę? "Tu privalai ją išbandyti pats". Neo leidžiasi surandamas Morfėjaus. Ar leidžiamės mes surandami Dievo? 

C. S. Lewisas prideda: 
"Abstraktus Dievas – visai neblogai. Subjektyvus grožio, tiesos ir gerumo Dievas, gyvenantis mūsų galvose – dar geriau. Bekūnė, varanti gyvenimo energija, galinga, viską, ko tik panorime, teikianti jėga – geriausiai iš visų. Bet Dievas, tasai gyvasis, tasai, kuris traukia kitą virvės galą, tasai, kuris galbūt nepaprastu greičiu artėja prie mūsų, tas Medžiotojas, Karalius, Jaunikis – tai visiškai kitas dalykas. Ištinka akimirka, kai vaikai staiga krūpteli: už durų tikrai kažkas vaikšto. Ištinka akimirka, kai žmonės, ramiai sau pliuškenęsi religijos vandenyse, staiga stabteli. Tarkime, mes jį tikrai radome. Bet juk mes visai nenorėjome, kad taip atsitiktų! Dar blogiau: tarkime, jis pats mus surado. Tuomet mes atsiduriame prieš Rubikoną – peržengsime jį ar neperžengsime? Jeigu peržengiame, tai tampame niekaip neapsaugoti nuo stebuklo. Reikia būti viskam pasiruošus".

www.lksb.lt

ĮDOMŪS SKELBIMAI Žvaigždžių karai

Solaris 1972

Praeities veidrodyje 2002 03 20

Šiandieną nuo 18 val iki 21 val. stebėjau neblogą J.Miltinio teatro 2 dalių spektaklį,kuris vadinasi "Prie auksinio ežero".
Veiksmas vyko JAV vienoje iš Naujosios Anglijos valstijų.
Šis regionas "priglaudė" didijį Amerikos miestą Bostoną. Masačiusetsas yra garsiausias Bostonu,o Naujoji Anglija kaip regionas savaime garsi natūralia gamta.Taigi Naujoji Anglija turi ir "Auksinį ežerą". Galbūt tos pjesės autorius išgalvojo šį ežerą ir jo pavadinimą tačiau veiksmas sukosi prie jo.Šiame spektaklyje du seni amerikiečiai vyras ir žmona Nortonai atostogavo.(Donato Banionio) Senasis Nortonas savo irzliomis kalbomis,blaškėsi kaip pulsuojančio ežero bangos, jo nuotaikos ,kalbėsena kito dinamiškai. O jo žmona ponia Norton buvo kantri su juo,tai buvo moteris kuri jį palaikė,o kaip žinia palaikymo bene labiausiai reikia senatvėje.Bet šių garbiųjų Nortonų dukra buvo šiek tiek kitokia,ir tai matėme mes žiūrovai.Štai šis tėvas ir jo duktė nebuvo vienas kitam labai artimi,bent iki galo atviri.O jų barniai, bei šabloniškas susitaikymas atrodė neturėjo ilgai ir negarbingai tęstis. Čia nebuvo jausmų žaidimo Va bank,nes koks gi būtų tėvas kuris atsižadėtų savo dukros,o kokia būtų duktė kuri tą patį padarytų atsižadėtų jo. Barniai iki antrosios spektaklio dalies buvo dinamiški.Bet čia įsijungė į spektaklio žaidimą,be barnių ir su barniais Paštininkas, Nortonų dukros (Čelsi) sužadėtinis Bilas Rėjus; Robertas (Rėjaus sūnus). Kiekvienas su savo amplua,ir žaidimais su trijais jausmais: Meile,Neapykanta,Kantrybe.Duktė Čelsi su kitais visai maloni mergina,bet storžieviška su Tėvu. O dantistas Billy pavadinęs Čelsi tėvą Misterį Nortoną įstabiu žmogumi,bet gana taikliai pamatė ir jo marazminę savybę Bambėjimą. O ponia Norton šiame spektaklyje pasirodė lyg smulkių nesklandumų ištaisytoja.Taigi tie gerai suvaidinti gerbiamojo Donato Banionio ir kitų aktorių personažai,manipuliavo ir mūsų padarytais veiksmais jau realiame gyvenime.Nes mes ir žiūrovai ir personažai esame labai gyvenimiški,ir dažnokai be priežąsties ar su priežąstimi,susipykstame su savo artimaisiais.Bet vis dėlto šie personažai spektaklyje prie gražaus "Auksinio ežero" ir liko artimomis būtybėmis,pyktis neišrovė gerus jausmus. O tai svarbiausia... P.S. Tą dieną, kai aš ziūrėjau iš balkono į šį puikų spektaklį tam tikra prasme sukosi gyvenimo filmas,kurį išgyveno aktoriai ir jų žiūrovai.

.

Kam sprogsta merginose. Sprogsta,sprogsta gyvybe duodančios,ir ją sudarančios ne kažin kas to nežino,kad tai kiaušiąlastės!!
Iš kur jos sprogsta,ir kodėl šitoje pavasario evoliucijoje yra toks poveikis, kai šventą gyvybę duodančią merginą paverčia ją į prisirpusę,net laukiančią,netikėtų,gerų,gašlių,įdomių,sultingų,įvairių,neįpareigojančių,įpareigojančių pažinčių,šiame pavasario laikmetyje....
O taip išgirsk šį jos šauksmą - išgirsk,išgirtas jos šaunuoli! KURIO TAIP TROKŠTA, KURIO TAIP REIKIA, NES JOS
JAUNYSTĖ, tenenužydi , NES JOS JAUNYSTĖ yra toks laikas, KAI NELIŪDĖT,KAI DŽIAUGTIS REIKIA,be šios gūdžios vienatvės!
To syvo reikia,syvo!! Duokit syvo jai ir jo trokšta ši ir ,bet kuri šios žemės MOTINA, ir bet kuris žiuželis. Mergina trokšta tapti motina, ir ji trokšta pasijusti MYLIMA.. modeirmode 2000

best opera

best balsas " Taip, aš laimingas"