Каршува – початок шляху Гедиміновичів!

  21-23 лютого 2016 року офіційна делегація Луцької міської ради у складі заступника міського голови Сергія Григоренка, начальника управління туризму та промоції міста, в.о. виконавчого директора Асоціації органів місцевого самоврядування «Шлях Гедиміновичів» Наталії Бунди та начальника відділу збереження культурної спадщини Петра Троневича взяла участь у заходах з нагоди відзначення 700-ої річниці сходження Великого князя Литовського Гедиміна на князівський престол, що проходили в історичній місцевості Каршува.

   Заходи відбувалися у м.Скаудвіле, де було побудовано першу дерев’яну фортецю Гедиміна. Офіційна делегація взяла участь в урочистостях з нагоди свята, а також у науково-практичній конференції, темою якої було обговорення історичної важливості землі Каршува – початку шляху Гедиміна. У вітальному слові Сергій Григоренко зазначив: «В теперішній час, дуже складний час для України, ми ще більше відчуваємо родинні зв’язки, закладені династією Гедиміновичів, підтримку та допомогу литовців. Проект «Шлях Гедиміновичів» має на меті значно більше, ніж створення міжнародного туристичного маршруту. Це, насамперед, єднання заради спільного процвітаючого європейського майбутнього». Організатор заходів, Президент громадської організації «Karšuvos būtove» Антанас Гедвілас подякував українській делегації за участь у заходах та наголосив на важливості проекту Шлях Гедиміновичів, який передбачає співпрацю як мінімум п’яти країн на різних рівнях – громадському, урядовому; економічному, політичному, культурно-туристичному тощо.

Čia Skaudvilėje, buvo pastatyta pirmoji medinė Ivangėnų Gedimino tvirtovė -Ivangėnai
Serhijus Hryhorenko sveikinimo kalboje sakė: „Šiais laikais, labai sunkiais laikais Ukrainai,
dar labiau jaučiame Gediminaičių dinastijos užmegztus giminystės ryšius,
lietuvių palaikymą ir pagalbą.
Gedimino kelias – tai visų pirma projektas bendrą ir klestinčią Europos ateitį.

Trakai XIV a. LIETUVA

NAUJOJI ROMUVA, 48 2019 , N R . 2 ( 607 ) Antanas Gedvilas 

Lietuvos panteonas  

liko Karšuvoje 

K A R A L I AU S  G E D I M I N O  S A P N A S  IR TIKROVĖ 

Pradėti reikia nuo pastebėjimo, kad apie Gediminą sužinome tik po jo sapno, žynio Lizdeikos regėjimų išaiškinimo, karališko miesto Vilniaus pastatymo ir paties Gedimino laiškų išsiuntinėjimo po visą Europą 1323 metais. 

Natūraliai turėtų kilti klausimas, kas buvo prieš tai.  Sapnas tapo legenda, o kartu užburta laiko ir erdvės širma,  už kurios niekas nebandė pasižvalgyti jau 700 metų. Atrodo, gyvename sapne, pasakoje, viskuo turime tikėti, lyg  patys būtumėme prabudę tik perskaitę Gedimino laiškus. 

Pasidalinčiau su skaitytoju įžvalgomis apie būtovę  iki Vilniaus įkūrimo. Aptikti faktai, geografinės vietovės,  valdovų kilmės nuotrupos, istorinių įvykių chronologija, radiniai ir jų tyrimai pateikia stulbinantį vaizdą apie  didingą Lietuvos, ypač Žemaitijos, istoriją. 

Aptariamu laikotarpiu, nuo 1219 metų, Žemaitiją  sudarė savarankiškos žemės. Svarbiausių žemaičių žemių (kelių ar keliolikos vadinamųjų laukų junginių)  centrai buvo Kaltinėnai, Karšuva (dabar Jurbarko, Tauragės, Šilalės rajonai), Jūkainiai, Viduklė, Raseiniai, Ariogala, Betygala, Žeimiai, Labūnava, Kaunas, Panemunė,  Knituva, Kolainiai, Kražiai, Šiauliai, Kulėnai, Laukuva,  Pagraudė, Medvėgalis, Tverai, Upytė, Varniai (Medininkai), Veižiai, Vangiai. 

Žemaičių žemių konfederacija jau nuo XIII a. pradžios buvo viena pagrindinių lietuvių žemių dalių. Žemaitija pirmą kartą netiesiogiai paminėta Voluinės metraštyje, aprašant 1219 m. LDK ir Haličo–Voluinės taikos  sutarties sudarymą: anot metraščio, šiai sutarčiai pritarė ir du Žemaičių kunigaikščiai – Gerdvilas ir Vykintas.  Svarbi aplinkybė – 1236 metais, po lietuvių pergalės  Saulės mūšyje, Teutonų ordinas sukaupė didžiules pajėgas ir ėmėsi revanšo politikos. Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinams susijungus, atsirado poreikis susisiekti  ne tik jūra, bet ir sausuma. 1252 metais Karšuvos žemių  pakraštyje pastatyta Klaipėdos pilis. Tais pačiais metais  per vidaus kovas su Mindaugu žuvo šiaurinių Žemaitijos žemių valdovas Vykintas. Pagrindinė jo pilis stovėjo  Tverimente. Pasak Žemaitijos būtovės tyrinėtojo Stasio  Kasparavičiaus, tai – Vembutų piliavietė, esanti Tverų  apylinkėje1. Po Vykinto žūties sušauktoje žemaičių su eigoje karo vadu buvo išsirinktas Alminas – greičiausiai  Karšuvos žemių valdovo Gerdvilo sūnus. Jausdami tiesioginę grėsmę, Karšuvos gyventojai kartu su žemaičiais,  sembais, vadovaujami Almino, keletą kartų apgulė naują  Klaipėdos pilį, stengėsi ją sunaikinti, bet nesėkmingai.  Atsakydamas Ordinas su kitų šalių riterių pagalba surengė baudžiamąjį žygį į Sembą ir ją nusiaubė. Susiformavo  ryžtingo, nenugalimo Teutonų ordino įvaizdis. Sunku po daugybės metų įvertinti, ar iš baimės, ar  dėl kitų priežasčių 1253 metų liepą Lietuvos karaliumi  buvo karūnuotas Mindaugas ir jam buvo pavesta valdyti  Lietuvą iki gyvos galvos. Pagal karalių įšventinimo tradicijas Europoje šalies valdovas paveda visas savo žemes  šv. Petro globai, o popiežius grąžina valdyti tas žemes  įšventintam karaliui, bet jau vasaliteto pagrindu. Lietu- vos, kaip karalystės, pripažinimo atveju reikia pastebėti  vieną nusižengimą nusistovėjusioms karūnavimo tradicijoms. Mindaugas padovanoja Teutonų ordinui Livonijoje  ne visas Lietuvos žemes, o tik tas, kurios nepasidavė ir  kovojo prieš Mindaugo valdžią, bei tas, kurios buvo nu- matytos užimti susijungiant abiems Ordino šakoms. 1254  metų kovo 12 dieną, patvirtindamas tai ir išplėsdamas ki tos pusės Raseinių, Laukuvos, Betygalos, Ariogalos, Dai navos žemių dovanojimą, Mindaugas, Lietuvos karalius,  surašo dovanojimo raštą pirmajam Lietuvos vyskupui  Kristijonui. Mindaugas, Dievo malone Lietuvos karalius, visiems Kristaus tikintiesiems, kuriuos pasieks šis  raštas, [siunčia] pasveikinimą viešpatyje Jėzuje. 

Mes norime, idant jūs visi žinotumėte, jog mes,  [remdamiesi] saviškių giliai apsvarstytu patarimu,  priėmėme garbingąjį tėvą poną Kristijoną ir pasiūlėme jį įšvęsti mūsų karalystės vyskupu, [numa tydami] jį pasiųsti patį paimti savo [vyskupijos  valdžią], taip pat paskirdami jam dovanų pusę  Raseinių, pusę Betygalos, pusę Laukuvos [žemių];  tam dalykui amžinai atminti šį raštą liepėme su tvirtinti mūsų antspaudu. 

Šis aktas sudarytas dalyvaujant ir pritariant  mūsų sūnums Rupliui ir Gerstukui, mūsų ištikimam pavaldiniui Parbusiui, tūkstantis du šimtai penkiasdešimt ketvirtaisiais viešpaties metais,  kovo 12 dieną.  

Iš lotynų kalbos išvertė Marcelinas Ročka 

Šiuo raštu buvo įteisinta kryžiuočių veikla dovanoto se žemėse, pavedama vyskupui Kristijonui pačiam įvesti  tvarką, tokią, kokia jau buvo įvesta Prūsijoje, Kurše. 

Žemaičiams reikėjo veikti. Jie nepasidavė jiems skir tai lemčiai, pasirinko kovą. Išsirinko vadą Alminą, jo  vadovaujami tęsė kovą nuo 1252 iki 1260 metų Durbės  mūšio. Sumaniai pasirengę ir laimėję Durbės mūšį, žemaičiai patikėjo, kad galima laimėti kovą prieš, atrodytų, neįveikiamas kryžiuočių pajėgas. Pergale ir galimu  išsivadavimu patikėjo ir sukilo Prūsija bei daugelis kitų  kraštų. Tai buvo pergalė, kuria prasidėjo 162 metus trukęs karas dėl išlikimo, žemių išsaugojimo, prigimtinės  savimonės apgynimo. 

Žemaičių požiūriu, Mindaugo karūnavimasis pagal  Katalikų Bažnyčios tradicijas buvo išdavikiškas, trumparegiškas ir desperatiškas Lietuvos valdovo sprendimas,  kurio vėliau jis pats atsižadėjo. Nežinia, ar tai buvo viena iš kelių Mindaugo nužudymo prielaidų, bet po Mindaugo mirties Žemaitija liko pasipriešinimo ir išlikimo  kovų avangarde. Lietuvos valstybę apėmė suirutė, karaliaus paieškos iš artimiausios Mindaugo aplinkos buvo  sunkios. Galiausiai, po Traidenio ir Daumanto valdymo,  1285 metais, žemaičių kilmės valdovas Butigeidis tapo  Lietuvos karaliumi. Žemaičių kilmės valdovų valdymas  pasibaigė su Gediminaičių dinastijos pabaiga. Šios įžval gos visiškai prieštarauja susiklosčiusiai istorikų nuomonei, kad žemaičiai Lietuvos valdovų hierarchijoje turėjo  tik seniūno titulų. Tai įsigalėjo tik Gediminui perkėlus  karalystės sostapilį į Vilnių. 

Žemaitijos žemių sudėtis išliko panaši iki 1260 metų,  tik po pergalės Durbės mūšyje prie Žemaitijos buvo pri jungta Kuršo žemių dalis. 

K U R G I  G A L Ė J O  B Ū T I  L I E T U V O S  KARALIŲ MIESTAS? 

Istorikai Alfredas Bumblauskas ir Edvardas Gudavičius  savo televizijos projekte Būtovės slėpiniai ieškojo galimo  XIII amžiaus Žemaitijos valdovo miesto. Ieškota Raseiniuose, kur stovi paminklas Žemaičiui, Viduklėje, Kražiuose, Varniuose, tik ne Karšuvoje, lyg ji nebūtų pri- klausiusi Žemaitijai. Lietuvos karaliaus sostapilio, pagal  susiklosčiusias istorines tradicijas, net negalėjo būti. De rėtų laidos autoriams padėkoti už taiklų žodį „būtovė“.  Jis panašus į žodį „senovė“ ir apima buvusių įvykių visumą, kurią nagrinėja istorija, archeologija, tautosaka,  kalbotyra, kultūrologija, geografija. Pateikiamos įžvalgos  kaip tik remiasi išvardytų mokslo sričių tyrimais – vien  istorijos šaltinių nepakanka. 

Siekiant gilesnio Lietuvos būtovės pažinimo, teks  tyrinėjimus išplėsti į svarbiausias istorines ir geografines vietas, turėjusias lemiamos reikšmės valstybės raidai. Viena tokių yra Žemaitijos krašto tyrinėtojo Stasio  Kasparavičiaus surasta ir aprašyta Žemaitijos šiaurinių  žemių konfederacijos valdovo Vykinto miestas Tverimentas – tvirtovė Vembutuose, Varnių regioniniame parke. Pradėta tyrinėti tik prieš kelis dešimtmečius, plačiau  pristatoma Stasio Kasparavičiaus knygoje Žemaitija – paslapčių žemė. Svarbi tvirtovė čia buvo iki 1252 metų, bet  po Vykinto žūties jos reikšmė sumenko. 

Kita vieta yra Žemaitijos vakaruose – Karšuvos žemių  administracinis centras, greičiausiai Karšuvos valdovo  Gerdvilo, taip pat žemaičių išsirinkto karo vado Almino  tvirtovė, Lietuvos karalių Butigeidžio, Butvydo, Vytenio,  Gedimino sostapilis, Pilėnų ir jų vado Margirio žūties vieta Ivangėnuose, Skaudvilės apylinkėse, Tauragės rajone. 

I S TO R I N I Ų  Į V Y K I Ų  A P Ž VA L G A  AKTUALIU LAIKOTARPIU 

Siekiant didesnio aiškumo, vėl teks sugrįžti prie istori nių įvykių chronologijos. Pergalė Durbės mūšyje buvo  lūžio taškas tolesnių istorinių įvykių grandinėje – buvo  pakirstas Kryžiuočių ordino tikėjimas savo nenugalimumu. Kitos tautos irgi buvo įkvėptos sukilti ir kovoti dėl  savo laisvės. Labiausiai išplito prūsų sukilimas, kuriam  numalšinti prireikė 12 metų. Tai buvo įtampos sumažė jimo laikotarpis ir Žemaitijai, ir Lietuvai – buvo galima  Lietuvos karalių kaita po Mindaugo nužudymo be didesnių pasekmių valstybės išlikimui, atsikvėpusi Žemaitija padėjo prūsams kovojant dėl laisvės. Ypatinga dalia kliuvo Karšuvos kraštui. Šis buvo labiausiai suinteresuotas, kad Prūsijos sukilimas tęstųsi ir  jį visapusiškai palaikė, nes nuslopinus sukilimą Karšuvai  būtų iškilusi tiesioginė grėsmė. Ilgainiui prūsų sukilimas  buvo numalšintas, apie 1272 metus Kulmo žemėje Kry žiuočių ordinas pasistatė Marienburgo pilį, kurios paskirtis buvo perkelti Teutonų ordino magistro rezidenciją  arčiau Lietuvos ir iš čia įgyvendinti tolesnius Lietuvos  užkariavimo planus. Tuo metu didysis Ordino magistras  buvo įsikūręs Venecijoje. Magistro persikėlimą teko atidėti iki 1309 metų, nes buvo nesaugu dėl galimų lietuvių puolimų. Prasidėjus Prūsijos asimiliacijos procesams,  kryžiuočiams atsirado galimybė 1292 (?) metais pastatyti  pilį Ragainėje, pačiame Lietuvos pasienyje. Jos paskirtis – vykdyti sisteminius išpuolius (reizus). Kryžiuočiai  toliau intensyviai veržėsi giliau į Lietuvos teritoriją ir  sistemingai asimiliavo jau užimtas žemes. Numalšinus  Prūsijos sukilimą, gana greitai buvo užgrobtos Nadruvos  žemės, kiek vėliau – Skalvos. 1285 metais tiesioginė grės mė iškilo Žemaitijai – Karšuvos žemei. Aukaimio istorija  gerai atspindi tą baimę ir neviltį, kuri skatino išdavystes. 

Aukaimio pilis pirmą kartą paminėta 1285 m., kai  į pagalbą pasisiūliusio skalvio Girdilos įtikinti kryžiuočiai pavedė jam 100 karių, „jis ir patraukė su  jais prie Aukaimio pilies, tačiau šios pilies vyrai,  išdaviko iš anksto įspėti, susibūrė į vieną vietą,  staiga juos užpuolė ir nukovė visus, išskyrus kelis,  kuriems pavyko pasprukti“ (Petras Dusburgietis.  Prūsijos žemės kronika, III, 226). 1290 m. birželio  25 d. lietuviai išžygiavo „iš netoliese buvusios  Aukaimio pilies apylinkių su 36 vyrais, patrikdyti  plėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę.  Artėdami jie metė – kaip reikalauja jų papročiai –  burtus, kurie jiems nežadėjo sėkmės. Dėl to tučtuojau pasuko atgal. <...> Todėl brolis Liudvikas  iš Libencelės ir brolis Markvardas iš Revelingės su  dviem kitais broliais ir 26 ginklanešiais juos pase kę užpuolė viename lauke ir 25 iš jų nukovė“ (ten  pat, III, 240). 1292 m. birželio 29 d., po nesėkmingo  Veliuonos (Junigedos) puolimo, kryžiuočiai nu sprendė, kad „nedera tuščiomis rankomis grįžti  namo. Todėl, įsibrovę į Aukaimio pilies apylinkes, jas nuniokojo degindami ir plėšdami. Paėmę  į nelaisvę ir išžudę daug žmonių, pasitraukė su  dideliu grobiu atgal. Kadangi šio valsčiaus raiteliai  prieš vieną dieną buvo išskubėję į Junigedą, išgirdę triukšmą, kurį broliai buvo ten sukėlę, pasilei do jų persekioti vieni pėstininkai, užstodami kelią  viename miške, kurį broliai greitai perėjo ir, lauke  juos užpuolę, 12 nukovė, tuo tarpu kiti, pasileidę  bėgti, vėliau nė nedrįso rodytis“ (ten pat, III, 247).  1300 m. „brolis Henrikas iš Dobino ir kiti broliai su  200 vyrų įsiveržė į Aukaimio pilies apylinkes ir, su deginęs šešis kaimus, pasitraukė paėmęs į nelaisvę  ar išžudęs žmones. Lietuviai vydamiesi ne vieną  kartą juos smarkiai puolė, todėl abi šalys turėjo didelių nuostolių sunkiai sužeistaisiais“ (ten pat,  III, 276). 1302 m. „vienas lietuvis, vardu Draika,  Aukaimio pilėnas... pasiuntė savo sūnų Piną pas  brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo  stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių  rankų. Tas komtūras, magistro patartas, patraukė su kariuomene prieš Aukaimio pilį... broliams  susirengus užpulti šią pilį, tą naktį pilyje sargybą  ėjo minėtasis Draika. Dėl to, prisiartinus brolių kariuomenei, jis slapta atidarė pilies vartus, ir broliai,  ten įsibrovę, visus išžudė, išskyrus vieną, būtent  Sudargo sūnų, kuris vis dėlto buvo sunkiai sužeistas. Paėmę į nelaisvę moteris ir vaikus, sudegino  iki pamatų pilį ir papilį, o minėtąjį Draiką nuvedė  į Ragainę, kur jis su visa šeima buvo pakrikštytas“  (ten pat, III, 280). Tačiau netrukus pilis vėl atstatyta, nes 1305 m. kovo 7 d. „brolis Eberhardas,  Karaliaučiaus komtūras, patraukė su dar didesne  kariuomene nei anksčiau link Aukaimio pilies, o  vienas tenykštis pilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo  ir tikinčiųjų draugas, išdavė pilį broliams, kurie,  ten įsiveržę, išžudė visus vyrus, o moteris bei vai kus išsivarė į nelaisvę ir dar kartą iki pamatų su griovė pilį. Tuo tarpu Svirtilas bei visa jo šeimyna  nusekė paskui brolius ir priėmė krikšto malonę“  (ten pat, III, 290). Po to pilis buvo atstatyta dar kar tą, nes 1328 m. „Ragainės broliai užpuolė su savo  valdiniais, pilėnams bemiegant, Aukaimio papilį ir  jį iki pamatų sudegino; neskaitant 4 vyrų, buvusių  pilyje, ir saujelės pabėgusių, visi kiti žuvo arba nuo  ugnies, arba nuo kalavijo drauge su žmonomis,  vaikais, galvijais ir gyvuliais“ (ten pat, Papild., 8).  1329 m. vasarį per kryžiuočių ir Čekijos karaliaus  Jono Liuksemburgiečio žygį tarp svarbiausių Žemaitijos pilių buvo paimta ir Aukaimio pilis. Atrodo, po to ji nebeatstatyta, nes 1345 m. jau minimas  tik Aukaimio laukas (Vygandas Marburgietis). Tik  kaip laukas Aukaimis minimas ir 1385–1395 m.  kryžiuočių kelių aprašymuose (W. 6, 7, 26, 27, 51). Po Mindaugo nužudymo 1263 metais Lietuvos kara liais dažniausiai trumpam tapdavo asmenys iš artimiau sios Mindaugo aplinkos, tačiau jie buvo nepasirengę  valdyti valstybę. Lietuva atsidūrė tarpuvaldžio laiko tarpyje. Karaliams dažniausiai rūpėjo tarpusavio kovos  dėl valdžios. Nuo 1263 iki 1285 metų Lietuvos karaliais  buvo Treniota 1263–1264 m., Vaišvilkas 1264–1267 m.,  Daumantas (Nalšios, vėliau Pskovo kunigaikštis) 1266– 1299 m., Švarnas Danilovičius 1267–1269 m., Traidenis  1268/1269–1281 m. 1281 metais Lietuvos karaliumi tapo mažai istorijoje  minimas Daumantas ir valdė iki 1285 metų. Su šio kara liaus valdymo pradžia baigėsi Mindaugo aplinkos kara lių valdymas. Daumantas greičiausiai priklausė kitai šei mai, kuri galėjo būti Gediminaičių dinastijos pradininkė.  Istorinės aplinkybės ir įvykių chronologija, vietovių pa vadinimai leidžia teigti, kad šios giminės veikimo zona  kaip tik buvo Karšuvos žemė. Vėlesni Lietuvos karaliai  Butigeidis, Butvydas, Vytenis, Gediminas priskiriami  vienai šeimai. Pasak hum. m. dr. Vytenio Almonaičio, teritorijų prijungimo ir asimiliacijos vidutinis greitis, kada  kryžiuočiai pasiekė Karšuvą, krito iki pusės kilometro  per metus. Karšuva atlaikė kryžiuočių niokojimus nuo  1285 iki 1336 metų, iš viso 51 metus. 

Gediminas matė, kad anksčiau ar vėliau Karšuvą  ištiks prūsų, nadruvių, skalvių likimas. Reikia atkreipti  dėmesį į aplinkybes, kurios supo Gediminą nuo vaikystės iki jis tapo Lietuvos karaliumi. Gediminas greičiausiai gimė Žemaitijoje, tik nėra aišku, kurioje vietoje, apie  1275 metus. Buvo praėję tik 15 metų nuo pergalės Durbės mūšyje. Dar prieš jam gimstant, vyko prūsų sukilimas. Gediminui buvo patikėta pilių gynyba. Jaunystėje  Gediminas vadovavo jūros gynybinei sistemai priklau sančios Padievaičio pilies įgulai. Karšuvoje Gediminas  kūrė ir savo šeimą, Ivangėnų tvirtovėje tikriausiai gimė  Gediminaičių stulpų  atvaizdas nuo  jo vaikai. Ivangėnų tvirtovė pagal savo dydį ir paskirtį  buvo pritaikyta Lietuvos valdovo rezidencijai. Tvirtovė  sudaryta iš dviejų gerai įtvirtintų atskirų vienodo dydžio  dalių ir tarnų bei ūkinės dalies. Joje turėjo įsitekti kelių  kartų valdovų šeimos. Žiūrint nuo tuometinio viešojo  kelio arba iš tolimesnės perspektyvos, nuo dabartinės  Skaudvilės atodangos, tvirtovės įtvirtinimai primena Gediminaičių stulpus. 

Kaip tik iš Kęstučio (pirmą kartą užfiksuotas Dar chičino plombose) ir Vytauto valdymo laikų ateina Gediminaičių stulpų ženklas. Gediminas gyveno Karšuvoje  1275–1323 metais. Kai išsikėlė į Vilnių, Kęstučiui buvo  apie 23, Algirdui – apie 27 metus. Įsižiūrėkime į asme nybes ir matysime, ant kokių pamatų buvo pastatyti  Vilnius ir Trakai. 

K A M  B U V O  R E I K A L I N G A S  

GEDIMINO SAPNAS 

Gediminui 1316 metais tapus Lietuvos valdovu, gyvybiškai svarbu buvo perkelti sostapilį į saugesnę vietą.  Greičiausiai apsispręsti jam padėjo Sudargo pilies užėmimas 1317 metais. Sudargo pilis buvo Skalvos žemėse,  pritaikyta kontroliuoti laivybą Nemunu, apsunkindama  kryžiuočių reisus iš Ragainės į Karšuvą ir visą Lietuvą. Perkelti valstybės valdovo sostapilį į vietą, gerokai  nutolusią nuo Ordino užimtų žemių, buvo nelengva:  nuo Ragainės iki Ivangėnų – tik dviejų dienų kelias, apie  70 km, galėjo kilti panika, panašiai, kaip kapitonui pirmam pasitraukiant iš skęstančio laivo. Čia padėjo mums žinoma legenda apie Gedimino  sapną. Tais laikais žynio išaiškintas sapnas prilygo Aukš čiausiojo valiai, kuriai turėjo paklusti net pats Gedimi nas. Taip buvo patvirtinta naujos pilies vieta ir paskelbta  būsima šlovinga Vilniaus miesto ateitis. Nepaisant to, išvengti panikos nepavyko ir, matyt,  dėl to 1321 metais Gedimino karvedys Manstas leidosi  perviliojamas į kryžiuočių pusę. Tuomet per gana trum pą laiką buvo įkurta pilis Vilniuje. Gediminas jau 1323  metais rašė laiškus iš Vilniaus, kviesdamas atvykti pir- klius, amatininkus. Tvirtovę Ivangėnuose valdyti patikėjo greičiausiai  savo broliui Margiriui. Kaip žinome iš istorijos, Gedimino spėjimai pasitvirtino: po 1329 metų jungtinių Euro pos riterių, vadovaujamų Jono Liuksemburgiečio, būrių  žygio į Žemaitiją. Svarbu užfiksuoti žygio pradžią: jis  prasidėjo nuo Jono Liuksemburgiečio ir Margirio dvikovos. Nusistovėjusiame istorijos pasakojime ši dvikova  vaizduojama prie kurio nors svarbaus Žemaitijos centro,  dažniausiai prie Medininkų, nes jie laikomi Žemaitijos  centru, tad ten turėjo reziduoti Margiris. Pateikiamas  pasakojimas neatitinka įvykių nuoseklumo. Viskas stoja  į savo vietas tokiu centru laikant Ivangėnų tvirtovę. Dvikovos aprašyme nurodoma, kad Margiris ją pralaimėjo.  Jo apsauga įsiterpė į dvikovos eigą ir ji buvo sustabdy ta. Margiris pripažino pralaimėjimą ir pasidavė Jonui  Liuksemburgiečiui į nelaisvę. Galiausiai Margiris buvo  išpirktas iš nelaisvės ir išsiųstas į vietovę, pavadintą „Yukoine“, greičiausiai – Aukaimį, esantį už 8 kilometrų, su  sąlyga, kad nesikiš į žygio eigą. Ši dvikova svarbi tuo,  kad, gavęs išpirką, Jonas Liuksemburgietis Margirį ir jo  vadovaujamą kraštą laikė garbingu, todėl, užėmus pilis,  gynėjai buvo greičiau pakrikštijami, o ne išžudomi. Buvo  užimtos visos pagrindinės Žemaitijos ir Karšuvos pilys,  palaužta gynybinė Jūros, Akmenos upių sistema. Iš karto po šio žygio žemaičiai pradėjo įrenginėti  aukštai nukirstų, užaštrintomis šakomis, netvarkingai  suverstų medžių griauzles nuo Dubysos intako į Nemuną ties Seredžiumi iki Jūros upės ištakų. Apsauginės  sąvartos greičiausiai buvo padarytos ties riba, skiriančia  Karšuvos žemes nuo kitų Žemaitijos žemių. Griauzlės  Žemaitiją saugojo apie 40 metų, iki 1371-ųjų. Vytenis Almonaitis, aprašydamas Kaltinėnų krašto puolimus, mini  1371-uosius ir vėlesnius metus. 

Kitas jungtinių kryžiuočių pajėgų žygis buvo 1336  metų vasario 25 dieną. Kryžiuočių žvalgyba išsiaiškino,  kad Gedimino kariuomenė yra patraukusi į rytus. Progai  pasitaikius, sunaikino centrinę Karšuvos pilį, kurios per  1329 metų žygį greičiausiai nelietė. Būtų neužtekę jėgų  ją užimti, be to, buvo negarbinga niokoti Margirio tvirtovę jį laikant garbingu valdovu, ištremtu pagal susitarimą nesikišti. Pilėnų apgultis per 1336 metų žygį buvo  pagrindinis ir vienintelis žygio tikslas. Karšuvos centro  užėmimas buvo labai svarbus laimėjimas, nors grobio  teko nedaug ir buvo stebimas tais laikais nedažnas gynėjų susinaikinimas, tikrai nesukėlęs pasigėrėjimo. Kar tu su Pilėnų žūtimi buvo palaužta visa Karšuvos žemė.  Ji pradėta asimiliuoti. Išnaikintus krašto gyventojus pakeitė atvykėliai iš kitų valstybių suteikiant jiems žemės.  Karšuva buvo pavaldi kryžiuočiams iki 1422 metų Mel no sutarties. Didžiausias liuteronų centras Lietuvoje yra  Tauragėje. Karšuvos žemėse liuteronų tikėjimas atsirado  vos tik Martinui Luteriui paskelbus savo tezes 1507 me tais – buvo praėję tik 85 metai po Melno sutarties. Gy- ventojų daugumą Karšuvoje sudarė atvykėliai iš Ordino  valdytų žemių, tai rodo išskirtinės jų palikuonių pavardės, nebūdingos žemaičiams. Jiems priimant liuteronų  tikėjimą, buvęs okupuotas Karšuvos kraštas tapo ir iš  dalies liko liuteroniškas. Karšuvos skirtumas nuo kitos  Žemaitijos dalies juntamas ir dabar, kai kas net nelaiko  jos Žemaitija. Profesorius A. Bumblauskas per projektą  Ekspedicija Nemunu jurbarkiškių paklausė, ar jie žemaičiai, šie išsigynė, greičiau save įvardindami lietuviais.  Reikia atkreipti dėmesį į daugelį žemėlapių, vaizduojančių Ordinui priklausančias žemes nuo XIV amžiaus  vidurio – juose Karšuva priskiriama kryžiuočių valdoms  iki Melno sutarties. Nors grąžinta į Lietuvos sudėtį 1422  metais, Vytauto įvardinta tėvonija, kultūriniu požiūriu  Karšuva išliko izoliuota iki šių dienų. Džiugina tik tai,  kad tautos sąmonėje ji išliko. Karšuvos istorijos Lietuvos partizanai turbūt nežinojo, bet Tauragės, Jurbarko,  Šilalės, Kelmės, Raseinių rajonų partizanai labai tiksliai  įvardijo savo apygardą Kęstučio vardu. Gimtoji Kęstučio ir kitų gediminaičių tvirtovė Ivangėnuose atsidūrė  pačiame Kęstučio partizanų apygardos centre. Kęstučio  vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės batalionas Tauragėje. Kęstutaičiai dalyvauja talkose tvarkant Ivangėnų  tvirtovės augmeniją. Nesiryždami įveikti griauzlių, kryžiuočiai pradėjo  statyti pilis palei Nemuną ir organizuoti žygius Nemunu  gilyn į Lietuvą. Kalbama apie tendenciją, ne apie paviete. Saugoma piliakalnių teritorija su priepiliais sudaro tik menką viso  komplekso dalį. Karšuvos administracinį centrą taip pat sudaro aptarnaujančio personalo teritorija (20 ha), ūkinė-karinė teritorija (30 ha), už Ančios upės esantis IV–V a. Vėluikių  kapinynas, už Suvirkštos upės esantis Karšuvos kapinynas (niekaip neužfiksuotas, tačiau dar XX amžiuje ant  jo buvo ūkininko Trakšelio sodyba; įsirengdami bulviarūsius, gyventojai rasdavo žmonių kaulų) ir Karšuvos  miestas – XIII–XIV a. pirma pusė, dabartinio Karšuvos  kaimo teritorija. Tvirtovės teritorija kadaise buvo uždara, su sargyba, vidine kelių struktūra, savita tvarka. Yra išlikę keturi  apsauginiai pylimai, kurie padeda nustatyti tvirtovės ribas. Nuo Karšuvos gyvenvietės tvirtovę skyrė Suvirkštos  upelis. Galutinai tvirtovė buvo pertvarkyta per 1311 m.   per Vytenio karinę reformą. Už Ančios upės, Vėluikių kaime, atkasti ir ištyrinėti  trys kapai. Tyrinėjimus 1972 m. vykdė akademikas Dr. Eugennijus Jovaiša su studentais. Tyrimo ataskaitoje užrašyta,  kad tai IV–V amžiaus kapai, priskiriami Skalvių laidojimo tradicijoms, labiausiai nutolę į šiaurę nuo visų Skalvių kapinynų. Nuo Ivangėnų tvirtovės juo skiria vienas  kilometras. Dabar žinomi Ivangėnų piliakalniai kaip tik  yra datuojami apie pirmo tūkstantmečio vidurį. Pagal  anuometinius laidojimo papročius, mirusieji buvo laidojami kitoje upelio pusėje. Ančios upė galėjo būti riba tarp  gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Vėluikių laidojimo vieta  buvo Ančios upės kilpoje ir sudarė uždarą teritoriją, skirtą  mirusiųjų pasauliui. Tad galima daryti išvadą, kad ankstyvieji Ivangėnų piliakalniai priklausė Skalvių tautai..Skaudvilės apylinkėse stovėjo galinga Ivangėnų tvirtovė. Ją sudarė trys piliakalniai ir upelių suformuotos dvi  piliavietės, vieno upelio dalijamos į vienodo dydžio te ritorijas. Tvirtovės apsaugos zoną sudaro daugiau nei  100 ha dydžio teritorija. Į nekilnojamų kultūros vertybių  sąrašą yra įtraukti; 3462, A764K Piliakalnis su gyvenviete. Mums  aktualiu laikotarpiu, antro tūkstantmečio pradžioje, piliakalniai buvo įtraukti į Ivangėnų tvirtovės kompleksą. Ši geografinė tvirtovės padėtis labiausiai atitinka  vietą, kurioje 1336 m. vasario 25 d. įvyko Pilėnų tragedija.  Pagal paskutinius istorikų ir archeologų duomenis, Ivan gėnai patenka į galimų paieškos vietų sąrašą. Tam buvo  linkęs pritarti Tomas Baranauskas, bet iki šiol žinomi du  Ivangėnų piliakalniai buvo per maži, kad čia galėtų kau tis apie 9000 abiejų pusių kovotojų. Dėl to labiau tikėtina  buvo laikoma Pilių pilis, esanti Kaltinėnuose. Tikslinga  būtų pastebėti, kad prie automagistralės Vilnius–Klai pėda, ties aukščiausia automagistralės vieta, yra Prienų  piliakalnis. Šis pavadinimas šioje vietoje skamba neįpras tai, nes Prienų miestas yra už 200 km. Pati pavadinimo  sandara gali nusakyti bendrinę piliakalnio lokalizaciją.  Vadinasi, pilis stovėjo prie anų (kitų) žemių – tai galėtų  būti Karšuvos ir Medininkų žemių paribys. O Kaltinėnai  galėjo priklausyti kitai Žemaitijos konfederacinei žemei  ir atsidūrė už griauzlių gynybinio įtvirtinimo, pastatyto  po 1329 metų kryžiuočių žygio. Tokią išvadą galima da ryti dar ir dėl to, kad po Karšuvos užėmimo kryžiuočiai  Kaltinėnus pasiekė tik 1371 metais. Pirmiausia Pilėnų ieškoma pagal Trapėnų žemę.  Tiesioginis Trappen terram vertimas iš lotynų kalbos gali  reikšti „tarpupio žemė“. Tai geriausiai paaiškintų, kad  Pilėnai buvo tarpupyje, labai tiksliai nusakant tvirtovės  reljefą. Iš tiesų, tvirtovę riboja du upeliai, o trečias ją dalija pusiau. Visi trys upeliai suteka į ketvirtą upę – An čią, pratekančią statmenai šiems trims upeliams. Taigi iš  trijų pusių tvirtovės reljefą formuoja natūralūs gamtiniai  grioviai su apytiksliai 20 m aukščio šlaitais. Iš ketvirtos  pusės teritorija ribojasi su šlapyne ir pereina į lygumą. Is toriniuose šaltiniuose užsimenama: „...tvirtovė buvo ly gioje vietoje ir mes galėjome nuo aukštumos matyti, kas  darosi pilies kieme.“ Šis aprašymas taip pat tinka. Yra  tokia vieta už tvirtovės ribų, iš kurios matyti aprašomas  vaizdas – prie viešojo kelio, nuo tvirtovės apie 100 me trų nutolusi pietvakarių kryptimi. Mažiau tikėtinas yra  tradicinis Trapėnų žemės kaip regiono centro, kuriame  buvo Pilėnai, aiškinimas, bet tinka ir šis. Už trijų kilometrų nuo tvirtovės yra gyvenvietė, XVI amžiuje buvęs palivarkas, dar dabar yra dvaro liekanų, vadinamų Trepais.  Pagal kryžiuočių to meto kelių aprašymą, jie kaip tik  turėjo pasiekti Pilėnų tvirtovę praeidami šią gyvenvietę,  todėl šioje žemėje galėjo pažymėti tvirtovę. Tad ir tvirtovės lokalizacija, ir jos, kaip regiono centro, svarbumas, ir jos dydis, ir atitikimai istoriniuose  aprašymuose leidžia daryti išvadą, kad čia buvo garsieji  Pilėnai. 

Pagrindinė Karšuvos tvirtovė Ivangėnuose savo dydžiu ir svarba nenusileidžia Klaipėdos, Marienburgo  pilims. Tik tokioje piliavietėje galėjo grumtis apie 9000  kovotojų. Karšuvos žemė XIII–XIV a. buvo įtakingiausia  visoje Žemaitijoje. Atidesnis stebėtojas, apžiūrėdamas  vietovės nuotrauką iš paukščio skrydžio, nesunkiai pa stebėtų šios tvirtovės ribas. Jas formuoja upelių grioviai,  dabar apžėlę medžiais. Darius Baronas ir Dangyras Mačiulis surinko visą  įmanomą medžiagą apie Pilėnus ir laisviausiai interpre tuojančiu autoriumi pavadino Simoną Grunau, nuro džiusį, kaip atrodė pilies įtvirtinimai. Jis aprašo, kad pilies sienos buvo 83 pėdų aukščio ir 52 pėdų pločio, o prieš  jas buvo suformuoti 28 pėdų pločio ir 26 gylio grioviai.  Toje vietoje, kur tvirtovė ribojasi su lyguma, buvo reikalingos tokios tvirtos sienos. Jų ilgis galėjo būti apie 500  metrų. Visas pilies sienų perimetras galėjo būti apie 2000  metrų. Sienos visoje pilyje turėjo būti vienodos. 20 metrų  aukščio šlaitai ir ant jų pastatyta 6 m aukščio siena kaip  tik sudarė 83 pėdų aukštį. Pagal daugelio autorių aprašymuose vyraujantį tvirtovės puolimo naratyvą, kaip tik  buvo pasirinkta šturmuoti aukščiausias sienas, skyrusias  piliavietę nuo lygios vietovės, prieš tai užpylus griovius. Pavyzdžiui, pabandykime tokias sienas uždėti ant  Bilionių piliakalnio (svarstoma kaip galima Pilėnų vieta  pagal Stasio Kasparavičiaus įžvalgas) – ten griovių prieš  sienas iš viso nebūtų kur įrengti, aikštelė ant piliakalnio  per maža, kad tilptų 4000 gynėjų. Kasparo Schützo kronikose skaitome: „Tvirtovė  buvo sudeginta, iki pamatų sugriauta ir sulyginta su  žeme. Taigi Ordino kariai patraukė atgal į Prūsiją lai mėję daugiau žaizdų nei grobio, išskyrus galvijus, kurių  neprotingi žmonės gailėjosi labiau negu pačių savęs.“ Toks aprašymas liudija, kad tvirtovėje buvo ne tik  žmonių, bet ir gyvulių. Vien iš šių žodžių galima spręsti  apie buvusią didesnę teritoriją negu piliakalnis. Gyvuliai  galėjo būti laikomi piliavietę kertančio upelio dauboje.  Aiškiai matomi išlikę trys tinkamo nuolydžio takai gyvu- liams suvaryti. Šioje vietoje yra vandens, gyvuliai buvo  žemai, saugomi daubos krantų, nesutrugdė gynėjams. Pagrindinis Pilėnų tikslas buvo nepasiduoti gyviems  į nelaisvę, antraeilis tikslas buvo sunaikinti turtą, taip  pat ir gyvulius. Dar K. Schützas rašo: „Kai jie jau nebegalėjo gintis,  Margiris nubėgo į tamsų rūsį arba olą, nužudė savo žmo ną ir įmetė į ugnį.“ Šioje piliavietėje nesunku pastebėti  tokią vietą. Čia galėjo būti perdengta dalis siauriausioje  tos pačios daubos vietoje. Visos išsakytos įžvalgos buvo patikrintos prieina muose istoriniuose šaltiniuose. Ir istorinių įvykių chro nologija, ir antriniai šaltiniai, kalbantys apie Karšuvos  žemę, išdėstytas įžvalgas greičiau patvirtina, o ne panei gia. Tikiuosi, archeologai galės patvirtinti šios tvirtovės  buvimą, patikslinti jos ribas. Atsakingos valstybės ins titucijos suteiks pirmenybę šios tvirtovės tyrinėjimams,  tam, kad mes apie savo istoriją sužinotumėme kiek ga lima daugiau, kad pirmiau ištirtume savo paveldą Ivan gėnų archeologinėje vietovėje, o ne priešų kryžiuočių  pastatytoje tvirtovėje Klaipėdoje. Yra didelė tikimybė surasti karališkų palaidojimų  vietas, tiksliau atkurti Pilėnų gynybos veiksmus, surasti  gynėjų palaikus. Viskas negalėjo sudegti. ARCHEOLOGINIAI RADINIAI 2015 metais, prieš Vėlines, buvo gauti radinio iš Iva gėnų tvirtovės datavimo tyrimai, patvirtinantys XIV a.  Jeigu tiksliau – tyrimų kreivė leidžiasi žemyn ir ties  1336 metais keičia kryptį fiksuodama gana tikslią datą.  Radiokarboninį tyrimą atliko Gamtos mokslų instituto  branduolinės geofizikos ir radioekologijos laboratori jos mokslininkų grupė, kuriai vadovavo prof. habil. dr.  Jonas Mažeika. Šis tyrimas mus priartino prie tikslios  vietos – jau nuo 2011 metų išsakau įžvalgas, kad šioje  vietoje buvo Pilėnai. 2012 metų vasarį Pilėnų žūties dienai atminti, internetiniame puslapyje Tautos balsas paskelbiau subjektyvų  pasakojimą Karšuvos istorija. Su vietove ir aplinkybėmis  supažindinau daugelį istorikų, archeologų, kreipiausi į  Kultūros paveldo komisiją, Kultūros paveldo departamentą. 

2015 metų pirmą gegužės sekmadienį su giminėmis  lankėmės Ivangėnų tvirtovėje. Vaikštant po upelio slėnį,  kuris dalija tvirtovę į dvi lygias dalis, Konstancija Gedvilaitė pastebėjo gyvūno kaulą. Kaulas gulėjo upelyje; ties ta vieta keletą kartų spyriau į upelio krantą ir išvirto dar du gyvūnų kaulai. Ra dinio vieta nenustebino – kaulai gulėjo ten, kur jų ir reikėjo tikėtis: šios vietos paskirtis buvo suvaryti gyvuliams  ypatingomis aplinkybėmis. Dar dabar yra išlikę trys nuo žulnūs takai šlaite. Trys takai tam, kad skirtingų rūšių  gyvūnai būtų suginti į jiems skirtus aptvarus: Vis dėlto tyrimas neginčytinai patvirtino XIV amžių.  Viena kreivės viršūnė tiksliai atitiko 1336 metų padalą,  tai reiškia gyvūno žūties momentą. Sąmoningai, siekiant objektyvumo, tyrėjams nebuvo pasakytos tyrimo aplinkybės. 2015 metais rasti ir ištirti arklio kaulai buvo pačioje  upelio vagoje. Prieš dešimtį metų upelio vaga pradėjo  gilėti. Apytiksliai 60–70 cm gylyje buvo pastebėti pir mieji kaulai. Upelio vaga kinta ir toliau, ilgiau laukiant,  radinius atidavęs upelis gali juos ir sunaikinti, jeigu mes  neištirsime kuo greičiau..Labai norėčiau sugrąžinti savo Tėvynei žinojimą apie  jos didingą praeitį, garbingiausią pilį Valstybės istorijoje,  kurią amžių bėgyje pamiršome kovodami dėl išlikimo.  Norėčiau, kad ši vieta būtų lankoma ir prižiūrima. Netgi  būtų prasminga būsimiems Valstybės vadovams, prieš  pradedant eiti pareigas, prisiekti būtent čia....

Karžygiai

Liepsnojantys ąžuolai

https://prezi.com/p/vihu0dehbcg3/gediminas

Žygaičių liūtas

PRŪSAI VISKAS APIE JUOS

Gražiai ir mįslingai

Žygiai piliakalniai

Koncertas Pilėnai-Ivangėnai

Molavėnai